Mūsų kalba

Lietuvių kalba yra seniausia ir mažiausiai pakitusi indoeuropiečių kalbų šeimoje – tikras lobynas jos kalbėtojams ir tyrėjams. Ji priklauso baltų kalbų šakai, kurioje tėra tik dar viena gyvoji kalba, giminingiausia mūsų gimtajai – latvių. Kitos jau mirusios – prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių. Iš šių daugiausia pažįstama prūsų kalba, nustojusi skambėti XVIII a. pradžioje dėl keturis šimtmečius trukusio kryžiuočių persekiojimo. Yra išlikęs apie 1400 metus sudarytas prūsų kalbos žodynėlis su vokiškais atitikmenimis – jis yra apskritai seniausias baltų kalbų rašytinis šaltinis. Apie jotvingių kalbą tegalime spręsti iš keleto jotvingiškais įtariamų vietovardžių (Jieznas, Bilsas) ir kai kurių lenkų tarmių. Rašto paminklų nei kuršiai, nei žiemgaliai, nei sėliai, deja, nepaliko. Sėlių aidas tebeskamba nebent ežerų pavadinimuose Zirnajai, Zalvas, taip pat Zarasuose (pastarasis kilęs iš sėliško žodžio azaras „ežeras”).

Mūsų gimtoji kalba yra labai konkreti. Nemažai mums įprastų užsienio kalbų, tame tarpe ir anglų, šia prasme yra jos priešybės, pvz., anglišku žodžiu „the place” joje žymiai dažniau nei mes žodžiu „vieta” suabstraktinama vietovė, namai, darbovietė, miestas, kaimas, aikštė, gatvė, skersgatvis ir daug kitų dalykų. Be to, lietuvių kalba yra įvairiausiai kaitomų žodžių kalba, o štai anglų kalba – priešingai, turi palyginti mažai priesagų ir galūnių, tačiau naudoja daug pagalbinių žodelių, ypač įvardžių, kurie labai išplito lietuvių kalboje per netinkamus vertimus. Ko gero dažniausias toks mūsų konkrečiosios kalbos abstraktintojas yra įvardis „tai”: „paskaityk tai”, „ar jis tik tai ir turėjo omeny?”, „tai labai keista”. Dar keli taisytini abstraktinimo pavyzdžiai: „maža mergaitė”, „jauna mergina” (o kodėl ne gražuolė ar mergytė?).

Vietovardžio Lietuva kilmė nėra žinoma. Pirmą kartą jis paminėtas 1009 m. lotynų kalba parašytuose Kvedlinbergo metraščiuose. Amžiams bėgant, lietuvių kalbai netrūko išbandymų amžių: nuolatiniai karai, priespauda, sulenkėjimas, kalbos draudimas, priverstinis rusinimas paliko daug pėdsakų, tačiau kalbos nesunaikino. Seniausias lietuvių kalbos paminklas siekia XVI a. pradžią (anoniminis poterių tekstas). Kai kurie lingvistai prieštaringai mano, kad baltai ir slavai kadaise sudarė vieną kalbų šaką, vėliau suskilusią į dvi atskiras. Iš tiesų esama keli šimtai bendrų slavams ir baltams žodžių. Pavyzdžiui, lietuviški ranka, galva, ragas labai panašūs į rusų рука, голова, рог, tačiau šiuo metu pripažįstama, kad šie žodžiai negalėjo atkeliauti iš slavų kalbų. Esama net nuomonės, kad lietuvių kalboje galėjo išlikti ir žymiai senesnių žodžių už indoeuropietiškus – atkeliavusių iš paskutiniojo ledynmečio laikų prieš maždaug 11 000 metų. Tokių žodžių šaltinis gali būti tūkstantmečiais egzistavusių upių ir ežerų pavadinimai. Žemiau pateikiame keletą tokių archaiškų hidronimų, kurių kilmės iki šiol niekas neišaiškino.
Lėtai įsiskaitykite į šiuos gražius žodžius, ir šalia pažįstamų sąskambių išgirsite pamažu atsklindančius keistus ir slėpiningus neatmenamų laikų atgarsius…

Lietuvos upės ir ežerai:

Alšia
Altis
Anga
Anykščiai
Ankaris
Apsta
Apšriuotis
Artava
Arvystas
Audenis
Baka
Bižas
Cedvė
Ciras
Dalidas
Dausinas
Detela
Galba
Galgaitis
Glasmynas
Jagomantas
Josvainis
Jusinė
Kaivadys
Kavalys
Keizaras
Kiše
Korubis
Kušupis
Lamėstas
Liūdė
Lūja
Maučiodis
Melmentas
Midega
Minsnoras
Nečeskas
Nerema
Paštys
Piešys
Praviena
Rešketa
Roduntas
Skinija
Snietela
Stidilis
Suvingis
Ubesiukas
Urmis
Vastapa
Vėzgė
Viekšnia
Vievis
Vypla
Volaujė
Zapsė
Žaisa
Žvarkulis

UAB „Metropolio vertimai” teikia profesionalias aukščiausios kokybės lingvistines paslaugas: sinchroninio ir nuoseklaus vertimo žodžiu, vertimo iš ir į daugiau kaip 80 kalbų raštu, tekstų stilistinio, techninio, kūrybinio redagavimo, lokalizacijos, maketavimo, tekstų kūrimo, leidybos, konferencijų įrangos nuomos ir renginių organizavimo. Daugiau apie paslaugas skaitykite čia.